Sibiro haskių gaujos socialinė elgsena

Norint išsiaiškinti haskių elgsenos genezę ir reikšmę, reikia šiek tiek atsigręžti atgal. Neabejotina, kad Sibiro haskiai, kaip ir visi naminiai šunys, kilę iš vilkų. Genetikos, elektroforezės ir anatomijos tyrimai bei elgsenos stebėjimai rodo šią teoriją esant pakankamai tvirtai įrodytą. Tačiau nėra įrodytas kai kurių [žmonių] paskleistas teiginys, neva špicų grupės šunys buvo tarpinis elementas tarp vilkų ir naminių šunų. Tuo pačiu metu labai paplitusi teorija, teigianti, kad šiauriniai kinkomieji šunys, taip pat ir Sibiro haskis, yra kilę iš durpynų špico (canis familiaris inostranzevi), o durpynų špicas yra kilęs iš Arktikoje gyvenančių didelių vilkų porūšių.

Šunys eskimus lydėjo nuo pat pradžių. Tačiau iki tol, kol juos imta naudoti kaip kinkomuosius šunis, šunys sergėjo gyvenvietes ir dalyvavo medžioklėse. Manoma, kad haskių veislę išvedė čiukčiai. Jie pradėjo veisti šunis, kurie būtų tinkamiausi dirbti intensyvų darbą sudėtingomis oro sąlygomis. Labiausiai buvo vertinamas greitis ir ištvermė. Haskiai idealiai tiko dideliems atstumams įveikti. Didelės reikšmės turėjo ir energijos efektyvumas, palyginti su nedidelėmis maisto sąnaudomis.

Tuo metu haskiai buvo auginami tik dėl jų naudingų savybių, o pirmoji savybė buvo – ištvermingumas. Vasarą gyvūnai buvo išleidžiami į laisvę, todėl patys turėjo susirasti maisto. Natūraliomis sąlygomis šunys neretai kryžminosi su laisvėje gyvenančiais vilkais. Kad išgyventų nepalankiomis sąlygomis, šunys turėjo burtis į darnią grupę, kuri galėtų veiksmingai apsiginti užpuolus kitam plėšrūnui. Medžioklę palengvindavo gyvenimas gaujoje. Silpni ir gamtoje gyventi neprisitaikę gyvūnai buvo išstumiami iš grupės kaip nenaudingi ir trukdantys gaujos veiksmams. Žiemą, kai žmonės šunis susigrąžindavo, išgyvendavo tik prie sudėtingų oro sąlygų prisitaikę šunys. Taip buvo atliekama atranka veisimui. Išvaizda buvo svarbi tik naudojant šunis pagal tam tikrą paskirtį. Tačiau labai svarbi buvo vešli viso kūno plaukų danga. Taisyklingas kūno sudėjimas ir geros kojos buvo ypač svarbūs tempiant roges. Kadangi haskiai buvo naudojami ir medžioklėse, jie taip pat privalėjo turėti gerą medžiotojų instinktą.

1 nuotrauka. Sibiro haskis 2 nuotrauka. Vilkas

Gyvūnų elgesys yra neatsiejamai susijęs su anatomine sandara, todėl lyginant Sibiro haskių ir vilkų elgseną, svarbu atkreipti dėmesį į šių dviejų rūšių bendras ir skiriančias savybes. Tarp šiuo metu auginamo haskio (1 nuotrauka) ir jo protėvio vilko (2 nuotrauka) anatominiu atžvilgiu yra nemažai skirtumų ir panašumų. Vieną esminių skirtumų reikia pažymėti kūno formą. Dėl vilkų plėšrūniško gyvenimo būdo jų galūnės yra žymiai didesnės negu šunų. Todėl vilko kūnas yra kvadrato formos, o haskio – stačiakampio. Vilkui taip pat būdinga daug siauresnė trapecijos formos krūtinės ląsta bei priekinių galūnių išdėstymo būdas. Jos išdėstytos žemai po krūtinės ląsta ir nukreiptos į vidų. Skirtingai nuo haskių, vilkai niekada nepakelia uodegos aukščiau nugaros linijos. Tačiau jie turi antuodeginę liauką. Ši liauka išsidėsčiusi maždaug 1/3 uodegos ilgio dalyje, skaičiuojant nuo jos pradžios. Tačiau žiūrėdami į haskį ir vilką, negalime nepastebėti šių rūšių panašumų. Iš svarbiausių fizinių savybių, leidžiančių išgyventi sudėtingomis oro sąlygomis, reikia įvardinti dvisluoksnį kailį su pavilne.

Labai panašus yra ir pigmentų išsidėstymas ant kūno. Panašiai kaip vilkų, haskių tamsiausi plaukai auga ant keteros, nugaros ir vidinėje uodegos dalyje. Išimtis yra baltos arba margos spalvos šunys. Pilvas ir vidinė galūnių dalis visada yra baltos spalvos. Toks pigmento išsidėstymas ant gyvūno kūno turi ypač didelę reikšmę neverbalinėje komunikacijoje. Įdomus haskio spalvos elementas yra ir būdinga tamsesnė dėmė ant uodegos. Panašios žymės yra ant vilkų uodegų – jos nurodo vietą antuodeginės liaukos, kurios šuo neturi. Galima daryti prielaidą, kad tai yra prijaukinimo proceso metu sunykusios liaukos liekanos. Dėl minėtų pastebėjimų kyla klausimas, ar savo išvaizda taip panašūs gyvūnai gali labai skirtis savo elgsena?

Šis klausimas paskatino mane kadaise atlikti stebėjimus, kurių tikslas – palyginti Sibiro haskių gaujos elgseną su literatūroje aprašyta vilkijos elgsena. Tyrimų objektas buvo 14-os vienoje teritorijoje kartu gyvenančių haskių grupė. Gaujoje buvo įvairaus amžiaus 8 patinai ir 6 patelės. Buvo stebimi ne tik šiuo metu veisimui naudojami šunys, bet ir bręstantys individai bei seni šunys, jau po reprodukcinio laikotarpio. Didelė dalis grupėje gyvenančių haskių buvo susigiminiavę tarpusavyje. Gaujos struktūra pateikta 1 paveikslėlyje.

Šunys gyveno kartu apie 400 kvadratinių metrų teritorijoje, kurioje vešėjo įvairių rūšių augmenija – žolė, krūmai ir medžiai. Pagal galimybes stebėtojas nedarė įtakos šunų elgesiui, nebent tai buvo susiję su didele grėsme, kylančia gyvūnų sveikatai arba gyvybei.

1 pav. Stebėtos Sibiro haskių gaujos struktūra

2 pav. Numanoma hierarchija stebėtoje gaujoje

Aprašytos haskių grupės stebėjimai leido apibrėžti numanomą gaujoje susidariusią hierarchiją (2 pav.). Panašiai kaip vilkų hierarchijoje, tai yra linijinė hierarchija, atskira patelėms ir patinams. Tai reiškia, kad abiejų lyčių individai nekovoja tarpusavyje dėl vietos grupėje.

Panašiai kaip su vilkais, buvo atskirta individų pora alfa, kuri visai gaujai suteikė ritmo. Žinoma, nebuvo galima stebėti seksualinės elgsenos, nes dėl veisimo atrankos sprendimą priimdavo augintojas, o ne patys gyvūnai. Todėl ši elgsena nebuvo detaliai aprašoma stebėjimuose. Tačiau verta pažymėti, kad vilkų patinas alfa, būdamas „pačiame jėgų žydėjime”, t.y. būdamas maždaug 4-6 metų, vilkijoje neatlieka reproduktoriaus vaidmens. Šį vaidmenį perima patinas beta. Panašaus atvejo būta stebimoje haskių gaujoje. Tačiau vėlesni stebėjimai parodė, kad sendamas patinas alfa tikriausiai pajuto jaunesnių patinų keliamą grėsmę, nes vėl ėmė rodyti susidomėjimą patelėmis rujos metu.

Kaip jau minėjau, patelė alfa dėl anksčiau pateiktų veisimo priežasčių nebuvo vienintelė patelė, atsivedusi šuniukų aprašomoje grupėje. O kaip tik taip yra vilkijoje. Dauginasi tik patelė alfa. Kitų patelių vilkiukams kyla grėsmė, kad juos pašalins dominuojančios patelės. Daug kartų pastebėta, kad haskio patelė alfa bandė išstumti žemesnėje hierarchijos grandyje esančios patelės šuniukus. Tačiau įsikišus globėjui, tie bandymai būdavo nesėkmingi.

Skirtingai negu vilkijoje, haskių gaujoje pastebėtas ne vienas, o du individai beta – patinas ir patelė. Vilkų individas beta atlieka vadinamo tėvų poros vilkiukų globėjo vaidmenį. Jeigu haskių patinas nesidomėjo jaunikliais (ignoravo juos), jiems daug dėmesio skyrė patelė. Čia kalbama ne tik apie jos pačios, bet ir kitų patelių šuniukus. Stebėjau net atvejį, kad vidurinės hierarchijos grandies patelė, kai globėjo nebuvo, pernešė savo šuniukus (maždaug 2 savaičių amžiaus) į aptvarą, kuriame buvo patelė beta su savo 4 savaičių šuniukais. Abi patelės nesimpatizuoja viena kitai, todėl dar didesnė mįslė lieka, kaip galėjo atsitikti, kad patelė beta leistų kitai patelei prieiti taip arti prie savo šuniukų. Tačiau patelė beta rūpinosi jai pamėtėtais jaunikliais taip pat rūpestingai, kaip ir savo pačios šuniukais.

Santykiai tarp kai kurių haskių grupės individų nebuvo aiškiai apibrėžti. Būtent tarp jų dažniausiai kildavo konfliktai. Tokia grupė buvo pastebėta ir patelių, ir patinų grupėse. Tai primena situaciją, dažnai pasitaikančią vilkų gaujoje.

Kaip ir vilkų gaujoje, stebimoje haskių grupėje susidūrėme su individu omega – žemiausiu hierarchijos grandies nariu. Šiuo atveju tai buvo dešimties metų patinas, kuris prieš kelerius metus šioje gaujoje atliko individo alfa funkcijas. Tačiau dėl konfliktų su dabartiniu grupės vadovu jis prarado savo padėtį. Tai buvo padėtis, kai jį dažniausiai užpuldavo kiti gyvūnai – dažniausiai patinai. Tačiau pastebėta, kad peštynes neretai provokuodavo pats omega. Paprastai tai įvykdavo tuomet, kai šalia būdavo globėjas. Galima manyti, kad jam esant šalia, individas omega elgėsi ryžtingiau. Skirtingai nuo vilkijos, stebėtoje haskių gaujoje agresorius individo omega atžvilgiu niekada nebuvo patinas alfa. Atvirkščiai – neretai būdavo taip, kad jis vydavo individą omega atakuojančius šunis ir taip įvesdavo grupėje tvarką.

Individas alfa paprastai vengdavo visokių konfliktų, tačiau tai nereiškia, kad jis demonstravo savo nuolankumą kuriam nors grupės nariui. Jis ne kartą nutraukdavo ginčą tarp dviejų dominuoti siekiančių patinų. Patinas alfa prieidavo prie vienas kitam grasinančių šunų ir imdavo laižyti vieno jų ausį, taip nukreipdamas pastarojo dėmesį nuo varžovo (3 nuotrauka). Šioje situacijoje kitas patinas, matydamas patino alfa įsikišimą, pasitraukdavo iš įvykio vietos.

Daug kartų buvo taip, kad patinas alfa išskirdavo besipjaunančius šunis. Šioje situacijoje jis užšokdavo vienam iš kovojančių šunų ant nugaros ir tarytum „perimdavo estafetę” – kitas agresorius pasišalindavo. Tą akimirką, kai alfos užpultas patinas suvokdavo, kas yra jo priešininkas, tučtuojau liaudavosi kovojęs. Svarbu yra tai, kad alfa visuomet puldavo patiną, esantį aukštesnėje hierarchijos grandyje, ir kad niekada nesikišdavo į konfliktus tarp patelių.

3 nuotrauka. Patinas alfa (galva iš dešinės), gesinantis dviejų vidurinės hierarchinės grandies patinų konfliktą.

Panašiai kaip vilkijoje, haskių grupėje šuniukai nepriklausė hierarchijai. Tik dvi patelės buvo priešiškai nusiteikusios visų svetimų šuniukų atžvilgiu. Kiti grupės nariai arba rūpinosi jaunikliais, arba juos ignoravo.

Kaip ir vilkų gaujoj, pastebėta nemažai dominavimo ir nuolankumo elgsenos momentų, kurių tikslas buvo išlaikyti grupės pusiausvyrą. Dominuotojo agresija paprastai buvo stabdoma kito šuns nuolankiu elgesiu. Kai nė vienas šuo nereiškė noro paklusti kitam, kildavo konfliktas. Tačiau dažniausiai gyvūnai stengėsi vengti kovų – kovos buvo kraštutinis dalykas. Iš pradžių jie „dozuodavo” savo dominavimą – pradėdavo nuo akių kontakto ir plaukų pašiaušimo, po to imdavo urgzti ir rodyti dantis, atsistodavo vienas priešais kitą į vadinamą „T poziciją” (šuo deda snukį ant kito šuns pakaušio) ir užguldavo priešininką savo krūtinės ląsta; kita fazė buvo užsiropštimas letenomis ant varžovo pakaušio ir gausėjantis urzgimas. Atakuojama buvo tik tada, kai nė vienas iš aprašytų veiksmų neatbaidydavo konkurento.

Visai kitaip vystėsi konfliktas, kuriame vienas individų demonstravo savo nuolankumą. Tokioje situacijoje žemesnės hierarchijos grandies haskis paprastai jau konflikto pradžioje nusukdamas ir palenkdamas kaklą, nusukdavo žvilgsnį nuo dominuojančiojo patino. Jeigu dominuojantysis tęsė savo veiksmus, pasiduodantysis individas atidengdamas pilvą (tarsi iškeldamas „baltą vėliavą”) atsiguldavo ant nugaros. Kartais nusišlapindavo – tai reiškė kraštutinio nuolankumo signalą.

Aprašyta elgsena – tiek dominuojanti, tiek nuolanki – hierarchijoje turi didelę reikšmę. Haskio išvaizda – jo spalva, plaukų rūšis, veido išraiška, uodegos laikymo būdas – tai ypač reikšmingi neverbalinės komunikacijos elementai. Jie leidžia pabrėžti gyvūno judesius ir fizinę būklę.

Labai svarbus elementas yra ir verbalinė komunikacija. Čia neaptarsiu kiekvieno vilko ir haskio skleidžiamo signalo, tačiau priminsiu, kad vilkai jų turi 11. Norėčiau pažymėti, kad yra žinoma, jog 4 vilkų skleidžiamų signalų neskleidžia šunys. Tačiau mano atlikti stebėjimai suteikė galimybę aptikti visus 11 verbalinių signalų, bendrų vilkams ir šunims. Tai yra: žemos amplitudės lojimas (pranešimas apie pavojų), lojimas su staugimu (raginimas žaisti), žemos amplitudės staugimas (globėjo pasveikinimas) (4 nuotrauka) ir grupinis staugimas (nuobodulio ir vienatvės akimirkomis).

4 nuotrauka. Žemos amplitudės staugimas neva nebūdingas šunims. Haskiai taip staugia pasitikdami globėją.

Pabaigoje norėčiau pakalbėti apie elgseną, anot daugelio autorių, nebūdingą šunims arba netekusią savo pirminės reikšmės. Haskių gaujoje buvo pastebėta daug elgsenos momentų. Regurgitacija – tai elgsena, kai maitinanti patelė atryja maistą, nujunkydama jauniklius. Vilkų gaujoje toks elgesys pastebimas nuolatos ir yra rūšies išlikimo sąlyga. Vilkijoje maistą atryja ne tik patelė motina, bet ir likę grupės nariai, globojantys vilkiukus. Daugelis mano, kad šunims toks elgesys nebūdingas arba prarado savo pirminę reikšmę, pvz., patelė atryja maistą, kai nėra šuniukų. Pastebėta, kad haskių šuniukus taip maitina ne tik motina. Kai šuniukai likdavo su patinu alfa, jis taip pat atrydavo jiems maistą.

5 nuotrauka. Poilsio vietoms haskiai paprastai pasirinkdavo vietas, iš kurių galima stebėti teritoriją.

Atrodytų, šunų priedanga yra globėjo paruošta vieta – šiltos ir tylios būdos. Mano stebėti haskiai, nepaisant to, kad jų teritorijoje buvo būdų ir pašiūrių, rinkosi vietas, iš kurių galėjo gerai stebėti teritoriją (5 nuotrauka). Dažniausiai tai buvo jų iškasti ir šalia įėjimo į voljerą esantys urvai bei pašiūrių stogai arba kitos voljere esančios pakylos. Į panašų elgesį dėmesį atkreipė vilkų elgseną tiriantys stebėtojai.

Šunų ir vilkų elgseną lyginantys autoriai neretai pažymi šių dviejų rūšių inteligencijos ir gebėjimo spręsti problemas skirtumus. Nepaisant jų aprašymų, daugybę kartų pastebėti atvejai, kai pavieniai haskių šunys žaidė vieni. Žaidimams šunys naudojo įvairius rastus daiktus – rykštes, mažus medelius, kankorėžius ir kt. Jie manipuliuodavo letenomis, graužė, kramtė, rijo bei mėtė į viršų ir gaudė „laimikį”. Taip pat pastebėta daug bandymų savarankiškai spręsti įvairias problemas. Tai buvo mėginimai ištraukti įstrigusį daiktą, atidaryti sklende uždarytus voljero vartelius (beje, sėkmingai), pro tinklą ištraukti įvairius daiktus ar išeiti už aptvaro.

Vilkams būdingas maitinimosi vietos žymėjimas po valgio, pasirodo, nėra svetimas ir haskiams. Žymėjimas beveik visuomet buvo atliekamas po valgio – buvo šlapinamasi į tuščius dubenis. Tačiau pastebėta, kad toks elgesys būdingas tik patinams ir vienai patelei (beta).

Pastebėtas įdomus faktas – šunys vengė graužti voljere augančius nuodingus augalus. Toks augalas buvo kukmedis. Nepaisant to, kad pavasarį ir žiemą haskiai kukmedžius visur apgrauždavo, vasarą ir rudenį, atsiradus nuodingiems vaisiams, šunys juos ignoravo. Manoma, kad taip elgiamasi dėl natūralaus instinkto arba dėl ankstesnės nemalonios patirties, kuomet buvo suvalgyta nuodingo augalo.

Stebėjimai, kurių rezultatus trumpai pristačiau, padėjo man suvokti, kiek dar daug turime išmokti apie Sibiro haskius, kiek daug galimybių juose slypi ir kaip šie šunys yra panašūs į savo protėvius – vilkus. Ne tiek išvaizda, bet ir elgsena.

Katarzyna Czarkowska (Vertimas atliktas UAB „Ad Gloriam” vertėjų biure)

Įrašo komentarai

Jūsų el. pašto adresas nebus viešinamas. Privalomi laukeliai pažymėti *

Top.HostIN.lt :: Lankomumo skaitiklis, statistika, projektų TOP`as! Lankomumo statistika Lankomumo statistika

2004 - 2023 © POLIARINĖ ARKTIKA - SIBIRO HASKIŲ VEISLYNAS | TALPINIMAS IR ADMINISTRAVIMAS: HOSTIN.LT
Pigiausi skrydžiai, kelionių pasiūlymai Kalnų kelionių klubas