Tamsus eglių miškas rūsčiai niaukstėsi abipus užšalusios upės vagos. Neseniai praūžęs vėjas nudraskė nuo medžių baltą šerkšno apdarą, ir jie tarsi glaustėsi vienas prie kito, juodi ir grėsmingi blėstančioje dienos šviesoje. Neaprėpiama tyla gaubė visą kraštą. O patsai kraštas atrodė nyki dykuma – be gyvybės, be judėjimo – toks vienišas ir šaltas, jog net per maža būtų pasakyti, kad jis liūdnas. Jame šmėžčiojo juoko užuomina, bet tas juokas buvo daug baisesnis už bet kurį liūdesį, – juokas, toks nedžiaugsmingas, kaip sfinkso šypsena, juokas, šaltas kaip speigas, ir persunktas begalinio siaubo. Tai buvo valdinga ir nenusakoma amžinybės išmintis, amžinybės, besijuokiančios iš gyvybės menkumo ir gyvybės pastangų. Tai buvo Tyrai – žiaurūs, iki pat gelmių įšalę šiaurės Tyrai.

Bet čia buvo gyvybė – atkakli, visame krašte pasklidusi gyvybė. Užšalusios upės vaga plūkėsi vilkinių šunų kinkinys.Džekas Londonas, „Baltoji Iltis”

Žavingi, pūkuoti it žaisliukai, dažnai mėlynakiai haskio šuniukai sužavėjo ne vieną asmenį. Patys populiariausi iš ketverto Šiaurės šunų. Ar tai išties šuo kiekvienam? Nors jis ir atrodo kaip žaisliukas, jame snaudžia tikro sportininko, keliautojo ir medžioklio dvasia. Kiekvienas, nusprendęs, kad nori Sibiro haskio, turi pažinti tikrąją jo natūrą, tikro kinkomojo šuns natūrą.

Foto galerija

Rezultatai