Apie Sibiro haskių akis jau sukurta tiek daug istorijų ir pasakojimų, mitų ir legendų, kad šia tema galima būtų parašyti visą knygą, kurią sudarytų keli tomai.

Prisimenu, kai vienas iš haskių savininkų papasakojo, kaip turėjo įtikinėti vieną praeivį, kad tai, ką jis veda su pavadėliu, iš tikrųjų yra grynaveislis haskis. „Haskiai turi mėlynas akis“, – nuskambėjo pagrindinis argumentas.

Kitą kartą manęs paklausė, ar viena mėlyna akis – tai spalvotų lęšių efektas. „Vienas šuo – du veidai.“ Akies rainelės spalva turi didelės įtakos visos haskio galvos išraiškai”

Pamenu net, kai pirmojo pasirodymo veislinių šunų parodoje teisėjas pasakė man pastabą, jog neturėčiau demonstruoti šuns su ragenos drumsčiu. Na ką gi, nesunku suprasti, kad tas šuo turėjo skirtingas akis.

Genas, lemiantis šviesesnę kailio pigmentaciją, pašviesina ir akis.

Nuo tada praėjo maždaug dešimt metų. Sibiro haskių veislė galutinai įsitvirtino Lenkijoje, taigi, ir netipiška akių spalva liovėsi kėlusi žmonėms didžiules emocijas. Tačiau ir dabar daugelis mano, kad vertingiausi haskiai yra mėlynom akim. Mūsų šalyje tai sukėlė situaciją, kur šunų augintojai lyg pašėlę daugina gyvūnus, kurie, nepaisant parodomosios vertės ir atitikimo pagal standartą, privalo turėti mėlynas akis. Kitokiai atrankai jie nebeturi nei laiko, nei noro.

O ką į tai etalonas?

Pagal standartą haskių akys turi būti migdolo formos, išsidėsčiusios šiek tiek įkypai, rudos arba mėlynos spalvos. Etalonas taip pat numato skirtingų spalvų akis.

Visuotinai manoma, kad individai, turintys vieną dvispalvę akį, yra visaverčiai veislės atstovai. Šiuo atveju ant tamsiai rudos rainelės prasimuša įvairių formų mėlynos dėmės ir atvirkščiai – ant mėlynos rainelės pasitaiko rudų dėmių.

Šuo su normalia akies pigmentacija neturi pašviesinančio geno.

Be to, haskių akių spalva gali būti susijusi su šuns kailio spalva. Dažnai pasitaiko, kad rudai balti šunys turi šviesiai rudos spalvos arba net geltonos spalvos akis – tai susiję su kailio pigmentaciją šviesinančiu genu.

Atrodytų, kad visi šuniukai yra mėlynakiai. Nieko panašaus – suaugę, jie visi turi rudas akis.

Iki šiol neatlikti tyrimai, kurie išaiškintų, kaip haskiai paveldi akių spalvą, bet nustatyta, jog rainelės spalva yra kelių genų sąveikos rezultatas. Manoma, kad rudos spalvos akys dominuoja tiek mėlynų, tiek dvispalvių akių atžvilgiu. Dvispalvė akis laikoma recesyvine, palyginti su visomis prieš tai išvardintomis.

Vos tik haskių šuniukai atmerkia akis, daugelis augintojų yra įsitikinę, kad visa vada bus mėlynakiai. Iš tikrųjų, iš pradžių akių spalva yra tamsiai mėlyna, todėl tai gali suklaidinti. Ir tik laikui bėgant, akys keičia spalvą į ryškesnę – tuomet galima nustatyti suaugusio šuns akių spalvą.

Sunkiausia įvertinti rudai baltos spalvos šuniukų akių spalvą. Kaip jau minėjau, tokios spalvos suaugusių individų akys dažnai yra šviesesnės. O šuniukų akys iš pradžių yra tamsiai mėlynos, laikui bėgant jos pakeičia spalvą į pilką. O iš pilkos arba prašviesėja iki mėlynų, arba ant jų atsiranda rudų dėmelių, kurios vėliau užpildo visą rainelę. Taigi, haskiai įdomūs ne tik charakteriu.

Daugelis šios temos žinovų pastebi, kad akių spalva turi esminės įtakos viso snukio išraiškai. Tamsios akys sudaro ramaus charakterio ir švelnumo įspūdį. Šviesesnės akys, taip pat ir mėlynos, yra labiau „laukinės“, bet tuo pačiu labiau apvalios, nes jose geriau matomas vyzdys.

Tačiau tiek akių forma, tiek jų spalva yra Sibiro haskių vertingumo požymiai. Viena iš pagrindinių teisėjų ir haskių augintojų Jungtinėse Amerikos Valstijose Alice Watt mano, kad nepaisant visuotinės nuomonės, Šiaurės šunų akių forma – tai ne tik augintojų prasimanymai ir užgaidos, bet ir siekis geriausiai prisitaikyti prie sudėtingų oro sąlygų. Nedidelės migdolo formos akies paskirtis – apsaugoti gyvūną nuo vėjo ir šalčio. O didelės akys yra labiau pažeidžiamos.

Šviesios rainelės akys yra jautresnės šviesos spinduliams – tai ypač gerai matyti saulėtomis dienomis. Mėlynakis šuo merkia akis žymiai dažniau negu šuo su tamsia rainele. Ypač įdomiai šioje situacijoje elgiasi skirtingas akis turintys gyvūnai. Juokingai atrodo vaizdas, kai žiūrint į šunį susidaro įspūdis, kad jis mums mirksi. Tai niekas kita, tik organizmo apsisaugojimas nuo saulės.

Mėlynos akys galvai suteikia laukinę išraišką, be to jos optiškai padidina akį – iš tikrųjų haskių akių forma yra pavyzdinė.

Kažkada turėjau galimybę dalyvauti šunų kinkinių varžybose, kurios vyko Tatrų kalnapievėse, padengtose baltutėlio sniego sluoksniu. Galėtų atrodyti, kad oras tuomet buvo tiesiog išsvajotas – visą laiką švietė saulė. Tačiau tas bėgimas man buvo tikra kančia, nes atrodė, jog saulės spinduliai yra visur – danguje, ant žemės, šonuose – visur. Vienintelis išsigelbėjimas nuo akinančių spindulių buvo tamsūs akiniai.

Šunys tokios galimybės neturėjo. Galiu tik įsivaizduoti, kokios sunkios buvo jiems šios lenktynės, ypač tiems, kurių, atsižvelgiant į madą, akys kaip tik buvo mėlynos. Tačiau tos varžybos tebuvo sprinterių bėgimas – viso labo 6 km. Kinkiniuose dirbantys šunys ir taip užsidirbantys savo išlaikymui, kartais įveikia po 50 km per dieną, o neretai ir daugiau. Kiekvienas šuo turi būti atsparus ne tik nuovargiui, bet ir nepalankioms oro sąlygoms, taip pat ir saulės spinduliams. Dirbantiems šunims mėlynos akys tikrai nepalengvina gyvenimo.

Ne paslaptis, kad kai kuriose, ypač šiltose šalyse (pvz. Ispanijoje, Meksikoje) iš tik parodoms auginamų haskių labiau vertinami rudas akis turintys šunys. Augintojai grindžia tai geresniu prisitaikymu prie oro sąlygų, o tai reiškia, kad auginant šunis iškyla mažiau problemų. Visuotinai paplitusi nuomonė yra ta, kad mėlynakiai haskiai dažniau serga ir susižeidžia.

Sunku pasakyti, kiek šiuose teiginiuose tiesos, tačiau, deja, mano asmeniniai pastebėjimai nepaneigia šios informacijos. Asmeniškai žinau mėlynakę patelę, kuri, būdama 6 metų, turėjo patirti akies pašalinimo operaciją, kadangi trūko lęšiuko raištis. Po dvejų metų dėl kataraktos apako patelės antroji akis. Deja, tai priverčia susimąstyti.

Tačiau tai nereiškia, kad tik mėlynakiams haskiams gresia akių ligos. Daugelyje šalių šunų augintojai skambina varpais. Tokios paveldimos ligos kaip katarakta, akies ragenos distrofija, progresuojanti tinklainės atrofija (PRA) tapo haskiams rimta problema. 1999 metais „American College of Veterinary Ophthalmologists“ atlikti tyrimai parodė, kad katarakta serga net 8% ištirtų Sibiro haskių. Tačiau „Cacine Eye Registry Foundation“ manymu, rezultatai gali sudaryti net 15-18% (!). Ragenos distrofija nustatyta 3%, o PRA nevisai 1% ištirtų šunų.

Šios ligos gali pasireikšti abiejų lyčių individams, neatsižvelgiant į akių rainelės spalvą. Tam tikrais atvejais dėl jų gali pablogėti regėjimas arba šuo gali visiškai apakti.

Katarakta

Paveldima katarakta, skirtingai negu senatvinė katarakta, gali pasireikšti jau net trijų mėnesių šuniukui. Akies lęšiukas netenka skaidrumo, todėl į akį patenkančių šviesos spindulių kiekis sumažėja. Besivystant kataraktai, šuo vis blogiau mato, o kai kuriais atvejais gali visiškai apakti.

Paveldima haskių katarakta dažniausiai susidaro užpakalinėje lęšiuko dalyje ir pasitaiko, kad iš pradžių ji matoma tik vienoje akyje. Antroje ji pasirodo tik po kelių mėnesių.

Atlikti kataraktos paveldimumo tyrimai kol kas nedavė jokių aiškių rezultatų, tik prielaidas, kad tai recesyvinė savybė. Šiuo metu bandoma sukurti paprastą DNR testą, kurio tikslas – atskleisti geno, atsakingo už kataraktos paveldimumą, nešiotojus.

Akies ragenos distrofija

Tai liga, kurią sukelia netaisyklingas lipidų kaupimasis akies ragenoje, dėl to vienas arba keli jo sluoksniai pasidaro matiniai. Ši liga pasireiškia labai skirtingais gyvenimo laikotarpiais. Kartais šuniukas suserga vos kelių mėnesių, tačiau dažnai ligos neįmanoma nustatyti, kol šuniui nesueina 4 ar 6 metai, todėl niekada nėra tikrumo, kad veisimui naudojami individai neserga šia liga.

Panašiai kaip ir kataraktos atveju, ragenos distrofija paveikia abi akis, nors nebūtiniai tuo pačiu metu ir vienodai stipriai.

Šiuo metu atliekami tyrimai parodė, kad ragenos distrofija paveldima dėl pavienio recesyvinio geno ir kad dažniau šia liga suserga patelės nei patinai.

Progresuojanti tinklainės atrofija (PRA)

Priklausomai nuo to, kuri akies tinklainės dalis pažeista, skiriame progresuojančią ir centrinę tinklainės atrofijas.

Progresuojančios tinklainės atrofijos atveju pirmoje ligos, kuria gali susirgti net šešių mėnesių šuniukas, stadijoje pažeidžiamos šviesai jautrios ląstelės, lemiančios geresnį matymą tamsoje. Dėl to regėjimas pablogėja tik naktį. Toliau besivystant ligai regėjimas silpsta ir dienos šviesoje, dažnai iki visiško apakimo. Pažeidžiamos visada abi akys, nors pirmojo ligos etapo metu pažeidimo laipsnis gali būti skirtingas.

Tyrimai parodė, kad progresuojanti tinklainės atrofija paveldima per pavienį recesyvinį geną.

Centrine tinklainės atrofija sergantis šuo tik iš dalies praranda regėjimą, todėl gali reaguoti į judančius daiktus. Šiuo atveju šuo geriau mato nakties, o ne dienos šviesoje. Centrinė tinklainės atrofija gali išaiškėti per laikotarpį nuo pirmųjų iki penktųjų gyvenimo metų. Taigi, dažnai praėjus daug laiko po to, kai jis buvo panaudotas veisimui. Papildomas sunkumas eliminuoti PRA iš veisimo yra tas, kad šios ligos paveldimumo mechanizmas dar nenustatytas.

Sibiro haskiai serga labai netipine PRA forma, būdinga tik šiai šunų veislei ir žmogui. Ši ypatinga ligos rūšis vadinama XLPRA (iš anglų „X Linked PRA“), kadangi tai savybė, persiduodanti su X chromosoma. Taigi, patinai, turintys XY lyties chromosomas, yra arba visiškai sveiki, arba sergantys. Kita vertus, patelės gali būti PRA nešiotojos net jeigu joms pačioms ši liga pasireiškė tik neženkliai. Šiuo atveju tinklainė pažeista nežymiai ir patelė nepraranda regėjimo, kaip tai gali atsitikti sergantiems patinams.

Atsižvelgiant į XLPRA paveldėjimo būdą, šiuo metu atliekami tyrimai – kuriamas atitinkamas testas, kurio tikslas – atskleisti kenksmingą geną, kurį turi patelės nešiotojos. Kadangi PRA gali būti aptiktas tik suaugusiam, neretai kelerių metų šuniui, vienintelis iki šiol žinomas būdas užkirsti kelią plisti šiai ligai yra kasmetis akių patikrinimas.

Kaip matyti, tai visai nelinksma, tačiau daugelyje šalių Sibiro haskių augintojai ir klubai jau prieš daugelį metų ėmėsi veiksmų maksimaliai sumažinti šunų, kovojančių su paveldimomis akių ligomis, skaičių.

Šie bandymai gali atrodyti kaip kova su vėjo malūnais, nes akių patikrinimas kiekvienais metais neužtikrina, kad vienerių metų šuo, kuris buvo sveikas, bus sveikas ir po dvejų metų. Be to, kadangi dauguma šių ligų paveldimos dėl recesyvinio geno, gali būti taip, kad sveiki šunys yra nepageidaujamų genų nešiotojai. O kas už to slypi – jie perduos tą geną palikuonims.

Nepaisant visko, manau, kad visi bandymai „išvalyti“ veislę nuo paveldimų ligų, nepriklausomai nuo jų veiksmingumo procento, yra reikalingi ir turi būti propaguojami kuo daugiau šalių.

Turbūt žinomiausia kovos su paveldimomis haskių akių ligomis iniciatyva yra „Siberian Husky Club of America“ (Amerikos Sibiro haskių klubo) 1979 metais įkurtas SHOR („Siberian Husky Ophthalmologic Register“ – Sibiro haskių oftalmologinis registras). Šis registras yra prieinamas visiems haskių turėtojams. Kad vienerių metų šuo atsidurtų tame registre, turi būti sėkmingai ištirtos akys. Tyrimą turi atlikti diplomuotas „American College of Veterinary Ophthalmologists“ (Amerikos veterinarijos oftalmologų koledžo) specialistas. Įrašas registre padaromas vieneriems metams. Po metų, norint gauti įrašą, reikia pakartoti tyrimus.

Atrodo, kad ypač dabar, kai tiek daug kalbama apie veislių „pagerinimo“ įtaką jų sveikatai, tokios iniciatyvos kaip SHOR yra labai reikalingos. Daugeliui pasaulyje žinomų Sibiro haskių augintojų net gražiausias šuo nėra visavertis, jeigu jam neatlikti tyrimai, užtikrinantys, kad šuo neserga akių ligomis. Pastaraisiais metais tapo madinga naudoti šiuos tyrimus nuosavo šunų auginimo reklamai. Šiandien tai yra tiesiog šunų auginimo prestižo reikalas. Taip yra pvz. Jungtinėse Amerikos Valstijose, Ispanijoje ar Prancūzijoje – šalyse, kurios per pastarąjį dešimtmetį daugiausiai pasiekė augindami Sibiro haskius. Žinoma, ne akių tyrimai nulemia daugybines šunų augintojų iš šių šalių pergales aukšto lygio parodose, tačiau… gal nuo to reikėtų pradėti?

Tekstas: Katarzyna Czarkowska (Katažina Čarkovska)

Nuotraukos: Małgorzata Czarkowska (Malgožata Čarkovska)