Šiais laikais jau nerasit šunų parodos Lenkijoje, kurioje nebūtų demonstruojami bent keli sibiro haskiai. Būna ir tokių parodų, kuriose dalyvauja virš aštuoniasdešimties šunų. Panaši situacija matoma ir kinkinių varžybose, kuriose ši veislė, kaip viena iš greičiausių Šiaurės špicinių veislių, yra pelniusi daugelio rogininkų simatijas. Liūdina tai, kad retai šunys, dalyvaujantys parodose, startuoja varžybose ir atvirkščiai – kinkinių šunys į parodas yra registruojami tik tam, kad gautų įvertinimus, reikalingus veisimui. Mūsų šalyje vyrauja nuomonė, kad šunys, bėgantys kinkiniuose, neturi šansų laimėti su parodų čempionu. Iš kur atsirado ši nuomonė?

Lenkijoje periodiškai pastebima, kad hendleris šuns blogą išvaizdą ir elgesio nukrypimus teisina tuom, kad tas šuo yra kinkinių šuo. Tokiu būdu aiškinamas socializacijos trūkumas, neparuoštas, net nešukuotas kailis, o taip pat, kas absurdiška, ir bloga šuns anatomija.

Nuo pat veislės atsiradimo pradžios, jos gerbėjai pasidalino į dvi grupes : į tuos, kurie buvo sužavėti haskių grožiu, bei į tuos, kurie vertino jų natūralią predispoziciją darbui. Vis tik, apie 50-tuosius metus pradėto nuoseklaus veislinio darbo rezultatas buvo toks, kad šunys pradėti skirstyti į du veislės tipus- t.y. vadinamuosius parodinius ir varžybinius šunis. Todėl, parodinio tipo gerbėjai veisė labai stiprius, žemus, riščia judančius šunis, turinčius tankų kailį. Rogininkai, tuo metu, turėjo lengvesnio tipo šunis, kurie dažniausiai judėdavo šuoliais. Tokių šunų kailis negalėjo būti per tankus, tam, kad šuns organizmas neperkaistų bėgimo metu. Abu tipai pradėjo vis labiau skirtis tarpusavyje, o veisėjai vis labiau linko į didesnių kraštutinumų. Siberian Husky Club of America nusprendė atlikti tyrimus, kurie padėtų nustatyti „idealaus haskio“ anatominius parametrus Šiuos tyrimus pavadino „Siberian Evaluation Performance Project“ (SEPP) ir atliko vidutinio ilgio trasose, varžybų metu. Šio bandymo metu gauti galutiniai tyrimų rezultatai Siberian Husky International Club, buvo laikomi svarbiais duomenimis, bei panaudoti atliekant vėlesnius veislės standarto pakeitimus.

Gauti labai tikslūs rezultatai. Jie preciziškai apibūdino beveik kiekvieną šuns anatomijos elementą, taip pat ir konkrečių kūno dalių kampų laipsnius. Tačiau, šie duomenys nebuvo patalpinti aktualiuose AKC ar FCI standartuose. Taip atsitiko todėl, kad taip kruopščiai išmatuoti šunis parodos metu neįmanoma, tad šis sumastymas nuo pat pradžių buvo pasmerktas nesėkmei. Nepaisant to, abu standartai pakankamai preciziškai apibūdina konkrečių kūno dalių proporcijas ir reikia pripažinti, kad tai aprašymai, kurie stipriai apibrėžia veislės darbinę paskirtį.

Aš vis tik didesnį dėmesį skirsiu FCI veislės standartui, ir bruožų, apsprendžiančių judesį, elemento, svarbaus kinkomiems šunims, nagrinėjimui.

Kaklas

„Vidutinio ilgio, išlenktas, ramybėje išdidžiai pakeltas. Bėgant riščia taip ištiestas, kad galva nešama lengvai nukreipta į priekį.”

Kaklas labai įtakoja šuns kūno simetriją ir labai įtakoja jo pusiausvyrą. Per ilgas ir liesas kaklas lemia svorio centro perkėlimą į priekį, dėl ko judesys praranda savo harmoniją. Per trumpas kaklas beveik visada yra nenatūraliai storas, dėl ko taip pat matoma disharmonija.

Krūtinės ląsta

„Gili ir stipri, tačiau nėra pernelyg plati; žemiausias krūtinės taškas yra ties arba iškart už alkūnių. Šonkauliai ties stuburu gerai išlenkti, šonuose labiau plokšti, dėl ko galimas laisvas judesys.”

Krūtinės ląstos gylis labai svarbus haskio judėjimui. Krūtinė negali būti per plati, nes tai trukdo taisyklingai judėti priekinėms galūnėms. Pagal Rolandą Lombardą, SEPP bendraautorių, šuo, turintis krūtinės ląstą, kuri yra žemiau alkūnių, nebus geru kinkomu šunimi. Didžioji dalis haskių turi krūtinės ląstą, kuri baigiasi ties alkūne arba iš karto už jos, tačiau gausus kailis padidina krūtinės gylį vizualiai. Plati krūtinė, tačiau ne per gili, mažina darbingumą, kadangi silpnina širdies ir plaučių darbą. Tai matoma, šuniui dirbant fiziškai.

Nugara

„Tiesi ir stipri, viršaus linija eina nuo mentės iki kryžiaus. Vidutinio ilgio, nei per trumpa, nei per ilga. Juosmuo stiprus, sausas, raumeningas, siauresnis nei krūtinė ir lengvai nuolaidus. Kryžius nuolaidus. Tačiau nėra tiek tiesus, kad trukdytų užpakalinių galūnių judesius.”

Kuprota nugara yra nepageidautina ne tik dėl estetinio vaizdo, tačiau dėl to (teisingiau svarbiausia), kad toks sudėjimas neleidžia taisyklingai išnaudoti raumenų jėgą judėjimo metu. Įlinkusi nugara silpnina raiščių funkcijas. Nugaros ilgis taip pat svarbus, kadangi, bet kokie nukrypimai nuo standarto mažina ištvermę bėgimo metu, bei esant per tvirtam, neamortizuojančiam judesiui (trumpa nugara), bei trūkstant dinamikos (ilga nugara). Haskių strėnų ilgis ir nuolinkis pagal horizontalę, bei visos nugaros ilgis atspindi jų sprinterio savybes.

Mentė

„Gerai prigludusi prie korpuso. Petikaulis nuo peties sąnario iki alkūnės nukreiptas šiek tiek atgal bei nėra statmenas horizontalei.Raumenys ir raiščiai, jungiantys mentę su krūtinės ląsta, įtempti ir gerai išsivystę.”

SEPP tyrimai parodė, kad labiausiai efektyvų judesį pasiekia haskiai, pas kuriuos mentė yra 30-40 laipsnių kampu. Idealus vis tik yra 35 laipsnių kampas, kuris leidžia pasiekti geriausią žingsnį. Šunys su blogesniu kampu sugeba pasiekti panašius gerus rezultatus, kaip ir turintys idealius kampus, tačiau labiau tikėti suklupimai ir tokie šunys blogiau pasirodo staigiuose posūkiuose, bėgimo metu.

Daugelį metų AKC standartas pabrėždavo, kad mentės kampas yra 45 laipsniai. Prieš keletą metų, šis įrašas buvo panaikintas, kas pagal , Sibiro haskių klubo Amerikoje viceprezidentą, tik pakenkė veislei, kuomet dabar esantys tik orentaciniai kampų apibūdinimai, pateikti standarte, gali sudaryti neaiškų taisyklingo kampo vaizdą.

Amerikos teisėjai ir veisėjai Alice Watt ir Bart Miller, atkreipia dėmesį į tai kad norint jog šuo judėtų harmoningai, mentės ilgis – petikaulio ilgis turi būti tokie patys.

Be to, vienas iš garsiausių rogininkų ir puikus haskių tematikos žinovas Leonardas Seppala teigdavo tai, kad efektyvus šuns judesys galimas tik esant tokiai šuns peties sandarai, kai matuojant keteroje, atstumas tarp menčių yra trys pirštai. Jų artimesnis pastatymas, pagal jį buvo neefektyvus geram šuns darbui.

Priekinės galūnės

„Žvelgiant iš priekio pakankamai plačiai pastatytos, lygiagrečios ir tiesios: alkūnės arti prispaustos prie korpuso, neišsuktos nei į vidų vidų nei į išorę. Žvelgiant iš šono, riešo kaulai lengvai nukreipti į priekį: sąnariai stiprūs ir elastingi. Kaulai stiprūs, tačiau ne sunkūs. Ilgis, nuo alkūnės iki žemės, šiek tiek didesnis nei atstumas nuo alkūnės iki mentės viršūnės.”

Pagal Watt ir Miller, USA teisėjai labai dažnai ignoruoja priekinių galūnių ilgį, neretai favorizuoja šunis su labai trumpais petikauliais, kas neatitinka standarto ir neigiamai įtakoja judesį.

Į priekį nukreipti riešai atlieka savotiško amortizatoriaus vaidmenį. Jei jie tiesūs, šuo juda per kietai, dėl ko mažėja judesio efektyvumas. Minkšti riešai galimi dėl silpnų raiščių, dėl ko šuns svorio centras perkeliamas į priekį.

Letenos

„Ovalios, tačiau neišilgintos, vidutinio dydžio, suspaustos ir gerai apaugusios plaukais, esančiais tarp pirštų ir pagalvėlių. Pagalvėlės tvirtos, storos. Esant normaliam letenos pastatymui, neišsuktos nei į vidų nei į išorę.”

Standartas pasako viską. Galiu tik pridėti, kad pagalvėlės, kurios yra lyg pirmasis kontaktas šuns korpuso su danga, turi būti suspaustos ir atsparios. Kuo jos grubesnės, tuo geriau atliks amortizatoriaus vaidmenį.

Užpakalinės galūnės

„Žvelgiant iš nugaros pastatytos lygiagrečiai, pakankamai plačiai. Šlaunys gerai raumeningos ir stiprios, kelias gerai išreikštas, kulnies sąnarys ryškus, žemai pastatytas.”

Lengvas slėsnos kampas suteikia šuniui elastingumą ir geresnį užpakalinių galūnių atsispyrimą. Geri užpakalinių galūnių kampai galimi dėl atitinkamo šlaunikaulio ir blauzdikaulio ilgio, dėl ko galimas taisyklingas judesys ir šuns greitis. Žvelgiant į šunį iš nugaros, judantį žingsniu, matoma, kad jis stato galūnes lygiagrečiai. Tačiau, kuomet pereina į riščia, galūnės statomos raide V. Alice Watt pastebi, kad toks judesys galimas tik tuomet, kai šlaunikaulis ir blauzdikaulis yra reikiamo ilgio.

Judesys

„Judesys laisvas ir lengvas.Sibiro haskis judrus ir lengvakojis. Parodos ringe reikia jį prezentuoti ant laisvo pavadėlio pakankamai greita risčia, kad gerai pademonstruoti jo gerą žingsnį ir atsispyrimą. Judantis haskis, žvelgiant iš priekio, neturi siauro judesio: tačiau greitai bėgdamas, jis deda galūnes į vidų taip, kad pėdos dedamos vienoje linijoje, tiksliai esančia po korpuso centru. Kuomet letenos yra „letena į leteną”, priekinės ir užpakalinės galūnės juda neisšsukant alkūnių arba kelio sąnarių į išorę arba į vidų. Galūnės juda lygiagrečiai. Viršaus linija judant lieka tiesi ir tvirta.”

Daugelis mano, kad haskiui judesys yra svarbiausias veislės bruožas. Aš taip pat priklausau taip manančiųjų grupei, tačiau suprantu, kad pernelyg laikantis vienos krypties požiūrio, galima pakenkti veislei.

Daugelį metų amerkiečiai veisėjai ginčijosi ar haskis turi būti efektingesnis riščios metu, ar ir judantis šuoliais. Tai siejama su jų anatomine sandara ir eventualiais tam tikrų veisėjų poreikiais. Tie, kurie veisė šunis, dirbančius šuoliais, rėmėsi Leonardo Seppalos autoritetu, kuris kažkada yra pasakęs: „Jei nori su haskiu laimėti varžybas, negali jam leisti bėgti riščia. Jie bėgdami riščia juda per lėtai“. Todėl daugelis veisėjų atidžiai žiūri į efektingą savo šunų šuoliavimą. Vienu metu, teisėjai, kurie buvo tuo pačiu metu ir haskių veisėjais, vertinimo ringe metu, reikalaudavo, kad šunys bėgtų šuoliais. Tai buvo surišta su SEPP, kurio paskelbti tyrimai patvirtino, kad efektingiausias haskio judesys yra būtent šuoliai.

Vis tik galvojama, kad haskis turi būti ištvermingas ir elegantiškas riščioje. Leisiu sau pacituoti Barto Millerio, garsėjančio tarp veisėjų, kaip judesio specialistas, žodžius: „niekas man nesuteikia tokio džiaugsmo, kaip reginys, matant raumeningą haskį, judantį gražia, ištęsta riščia, puikiu galūnių išmetimu ir atsispyrimu, su galva lengvai ištempta į priekį, nugara stipria kaip uola ir uodega nešama horizontalės linijoje.“

Svarbiausias anatominis elementas norint gauti subalansuotą haskių judesį yra subalansuoti kampai. Tai grindžiama tuom, kad priekinių galūnių kampai turi būti tokie patys, kaip užpakalinių galūnių kampai. Jei šuo turi ne ypatingai gerus priekinius ir užpakalinius galūnių kampus, gali būti, kad šuo turės geresnę pusiausvyrą nei šuo, kurio netaisyklingi kampai bus tik priekiniai ar tik užpakaliniai. Tai vyksta dėl to, kad esant pusiausvyros sutrikimams šuo juda „krabo“ žingsniu (užpakalinių galūnių kampai yra gilesni nei priekinių galūnių kampai), kas nepageidaujama.

Haskis, kuris turi nepriekaištingą anatomiją, riščia judės viena, tiesia linija, kuomet užpakalinės kairės ir priekinės kairės, bei užpakalinės dešinės ir priekinės dešinės atspaudai dengs vienas kitą. Toks pėdsakas vadinamas „vientisa linija“ (angl. single line) ir esant tokiam judesiui matomi tik dviejų letenų pėdsakai.

Šuo, turintis mažus priekinių galūnių kampus ir stiprius užpakalinių galūnių kampus. To pasekmė – pusiausvyros trūkumas. Linija, išvesta išilgai dilbio baigiasi ne keteroje, o aukščiau jos, dėl ko šuo turi trumpą petį.	Šuo su mažais tiek priekinių tiek užpakalinių galūnių kampais, tačiau išlaikantis pusiausvyrą. Dilbio kaulai vis tik yra per trumpas

Geri priekinių ir užpakalinių galūnių kampai, bei gera pusiausvyra. Petikaulis truputėlį trumpesnis nei mentė, todėl linija pratęsianti dilbio kaulus baigiasi šiek tiek aukščiau keteros

Idelaus judesys – puikus žingsnis ir atsispyrimas, o letenų pėdsakai padengia vienas kitą, sudarydami vientisą liniją.

Jei šuo deda priekines ar užpakalines galūnes per plačiai, tuomet gauti pėdsaką „vienoje linijoje“ neįmanoma. Kitokia situacija bus, kai šuo neturės pusiausvyros. Numatant, jog šuo judės vienoje linijoje, pėdsakai nedengs vienas kito. Jei užpakalinių galūnių kampai bus didesni nei priekinių, tuomet užpakalinės galūnės „lenks“ priekines galūnes, vadinamasis „over reaching“. Gautas pėdsakas, šiuo atveju, bus visų keturių letenų atspaudai, esantys vienoje linijoje.

Atsižvelgiant į haskio standartą (AKC bei FCI), pastebima, kad neturėtų būti pagrindinių anatominių skirtumų pas šunis, dalyvaujančius parodų ringuose, bei dalyvaujančių varžybose. Apibūdinimas „parodinis tipas“, toks populiarus tarp veisėjų jau gerą dešimtmetį, nebeturi šiuo metu pateisinimo. Aktualus standartas nebesukelia dvejonių, kad haskis- tai pirmiausiai šuo, su puikiu, apskaičiuotu judesiu, skirtu tam, kad atliktų tam tikrus reikalavimus, savaime suprantamai turi būti anatomiškai puikus. Kaip puente, leisiu pateikti vieno iš specialistų nuomonę, kuris 70-taisiais metais dirbo su The International Siberian Husky Club Kentas Allenderis, pasakė: „kiekvienas lenktyninis šuo yra puikus ir parodose, nes jis, kaip sportininkas, turi charakterizuoti nepriekaištingą haskio anatomiją“

Katarzyna Czarkowska